1999 metais, Pumkin Studios sukūrė RTS (Real-time strategy) žaidimą trivialiu pavadinimu – Warzone 2100. Žaidimas buvo išleistas tiek PC tiek PlayStation kompiuteriams ir turėjo visai gražią 3D grafiką. Pati gamintojų kompanija, nepraėjus metams po žaidimo išleidimo, užsidarė tačiau jų kūrinys susilaukė nemenko žaidėjų dėmesio. Galimybė gamintis karinę techniką tokią, kokią susiprojektuoji pats (žinoma iš pateiktų „lego“ detalių) tuo metu, o dažnai ir šiandieną, atrodė visai originalia idėja. Po to, kai 2004 metais žaidimo Warzone 2100 programinis kodas bei beveik visas žaidimo turinys (muzika, tekstūros) tapo atviras (open source), atsirado fanų projektas taip pat trivialiu pavadinimu Warzone 2100 Project. Tai patobulintas bei prikeltas šiandienai, žinoma nemokamas Warzone 2100 žaidimas. Kadangi senoji žaidimo versija man visai patiko, tai neatsispyriau pagundai išbandyti ir „naująjį“ Warzone 2100. Tiesa iš karto teko prisiminti ir priežastį kodėl aš ankščiau nepraėjau ir neatsižaidžiau šiuo žaidimu. O priežastis banali – beveik visos žaidimo misijos turi laiko limitą. Tiesa šį kartą tam, kad pasimėgauti žaidimu, teko pasinaudoti cheat‘ų pagalba ir laiką sustabdyti.
Doom, Doom 2, Heretic, Hexen
Jei kas nežaidė, o net ir jeigu kas žaidėte Doom bei Doom 2 žaidimus, tai visai rekomenduoju pasibandyti Doomsday žaidimo versiją. Jei tiksliau, Doomsday tai failų rinkinys, kuris leidžia žaisti jau klasika tapusius Doom, Doom 2, Heretic, Hexen žaidimus pridedant prie jų ne tik šiuolaikinę grafiką (3D modelius, kokybiškesnius garsus, tekstūras) bet ir naujų galimybių (šokinėjimą, dairymasį į šonus). Kadangi projektas paskutiniu metu yra kiek apmiręs, tačiau paleidžiamuosius Doomsday failus galima rasti čia. Svarbu tai, kad norint žaisti žaidimus, reikės turėti žaidimų Doom, Doom 2, Heretic arba Hexen WAD failus (dažniausia apie 20MB užimantis failas kuriame sudėta visa žaidimo informacija – lygiai, muzika, garsai, tekstūros). Juos galima rasti internete, tačiau net šiandiena, prabėgus jau daugiau nei 15 metų nuo jų išleidimo, nė vienas iš šių žaidimų dar nėra nemokamas.
Panorai palenktyniauti? Pasirodo tam visai nereikia pirkti brangių lenktynių žaidimų. Sportinių automobilių gamintoja “Ferrari” išleido nemokamą lenktynių simuliatorių “Ferrari Virtual Race”. Tiesa, kaip ir pavadinimas “Training Session” atskleidžia, jame nėra jokių žaidimų režimų, išskyrus paprasčiausią, kai pasirenkame vieną iš trijų “Ferrari” automobilių, oponentų skaičių ir važiuojame iš tiesų tikrovėje esančios bandymų trasos “Mugello” trimatėje versijoje. Puiku, kad šiame vos 200 megabaitų užimančiame žaidime tiek trasa tiek automobiliai atkurti gana tikroviškai, grafika, ypač užkėlus visus nustatymus, pakankamai šiuolaikiška (tiesa žiūrovai tribūnose galėtų nebūti plokšti :) Ir tai iš tiesų yra simuliatorius: važiuojant trasa matomas pagalbinės vėžėčios, kurios parodo, kada reikia stabdyti, kada spausti akseleratorių “iki dugno”. Tad važiuodami bet kaip tikrai niekur nenuvažiuosime. Kita vertus, žaidimas yra gana patogiai valdomas klaviatūra, o tai jau nebesudaro rimto simuliatoriaus įvaizdžio. Gaila, kad žaidimo galimybės labai mažos, tačiau “Ferrari” ir apskritai lenktynių megėjams galimybė nemokamai palenktyniauti turėtų visai patikti. Man patiko.
Žaidimą atsisiųskite čia
Žinau, kad mano kolegoms labai patinka galingi, vaizdingi, kraujingi (gerai čia pasakiau) žaidimai. Negaliu ginčytis. Nors jų nežaidžiu mielai pasižiūriu, kaip kiti lenktyniauja ar skerdžia. Visgi žinau vieną tų žaidimų trūkumėlį. Jų nepažaisi darbe. Taip taip, žinau, kad darbe reikia dirbti. Bet prisipažinkit, kad “minesweeperį” ar “solitarį” kartais įsijungiat.
O aš siūlau išbandyti “Next Element Deluxe”. Žaidimas nedidukas, tik 4 MB. Reikalavimų ypatingų nėra. Nepaisant to galvosūkis įtraukia. Žaidimo tikslas yra iš starto nukeliauti į finišą. Keliauti reikia keliu, kuris sudarytas iš kaladėlių su skaičiais. O tas kaladėles reikia sunaikinti. Dingsta jos šitaip: užlipam ant kaladės su skaičiumi 1 ir ji dingsta, užminam skaičių 2 ir kaladėlė tampa pažymėta vienetu, užsirioglinus ant 3 ši pavirsta dvejetu ir taip toliau. Atrodo lengva? Pamėginkit pasiekti lygius, kur tos nelemtos kaladės sunumeruotos dideliais skaičiais, pvz., 8. Suki suki ratus ir galo nėra :). Gerai, kad yra tokie puikūs dalykai, kaip “restart level” ir “undo”, beto žaidimas išsisaugo.
Gamintojos svetainėje sako, kad “Next Element Deluxe” turi 80 lygių. Tiek neperėjau, tai patvirtinti negaliu. Parsisiųskit ir išbandykit. Siunčiame iš čia. Yra ir “Windows Mobile” versija.
Toliau mus džiugina (o gal liūdina?) naujienos iš Duke Nukem Forever fronto. Šį kartą jau daugiau nei tik keli screenshot‘ai ir eskizai. Tai jau filmukas, parodantis kaip daugmaž turėjo atrodyti taip ilgai kurtas šedevras. Jame matome gerai pažystamus bosus, priešus, ginklus ir aišku girdime Duke‘o komentarus bei replikas (net ir su gestais).
Tiesa galima pastebėti, kad trailer‘is arba ganėtinai senokas, arba 3D Realms per tuos 12 metelių, nelabai jau daug ir pasistumėjo žaidimo kūrime.
3D Realms jau nebėra, o kartu su jais nutraukti, o gal ir suspenduoti visi 3D Realms kurti projektai. Uždaryti visi puslapiai skirti kurtiems žaidimams. Tarp jų Pray pratesimas, o taip pat jau legenda tiesiogine ir perkeltine prasme tapęs Duke Nukem Forever (iki šiandien kurtas visus 12 metų). Tiesa pastarojo, bent jau mažytę dalelę galime rastiShacknewspuslapyje. Čia įdėta keletas screen‘ų ir rankomis pieštų piešinių iš žaidimo.
Kažkaip tai man primena istorija su Interplay uždarymu. Kai iškarto po to buvo viešai publikuota Fallout 3 testinė versija. Tiesa po kiek laiko, Bethesda pranešė, kad Fallout 3 bus, nors ir kitoks nei pamatyta testinė versija. Tad tikimės, kad Duke Nukem Forever paseks Fallout 3 pėdsakais.
Blizzard pradėjo registravimą į savo naujojo, dar tik kuriamo žaidimo StarCraft 2, beta testą. Jeigu turite nors vieną originalų Blizzard žaidimą, o dar geriau – jo raktą, tai Battle.net galite užsiregistruoti į norinčiųjų eilę. Gausite programėlę, kuri patikrinusi jūsų sistemos specifikaciją, išsiūs duomenys Blizzard‘ui ir po to, loterijos būdu, gal būt, gausite galimybę parsisiųsti būsimą superhitą(?). Tiesa kuo ankstyvesnė registracijos data visiškai neįtakoja pakvietimo į betą testą.
Kol kas registracija veikia tik Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau į eilę gali stoti visi norintys World of WarCraft žaidėjai. Kitos šalys į kandidatus bus priimtos vėliau.
Street Fighter 4 – žaidimas, skirtas žaidimų automatams (2008 metai), PlayStation 3 bei XBox 360 (2009 metais) konsolėms. Ne už ilgo, taip pat turėtu pasirodyti ir asmeniniams kompiuteriams skirta versija. Tai turbūt vienas iš žinomiausių fighting stiliaus žaidimų sukurtų per visą kompiuterinių žaidimų istoriją. Su juo turbūt tik Mortal Kombat galėtu lygiuotis pagal populiarumą. Tiesa Mortal Kombat paskutiniu metu, atrodo miršta agonijoje.
Istorija: Kadangi tai kovinis žaidimas, tai kaipo tokios žaidimo istorijos net ir nėra. Yra tik kiekvieno iš žaidėjų (kurių žaidime išviso yra 19 vienetų) kažkokios istorijos apie jų kovojimo priežastis, kurias čia pasakoti, o tuo labiau skaityti būtu tikras mazochizmas ir nuobodybė.
Grafika: Pakankamai ilgai nuo 1987 iki 1996 metų, Street Fighter serijos žaidimai buvo kuriami animaciniu, 2D stiliumi. Vėliau išleista Street Fighter EX serija, kuri buvo pirmas bandymas perkelti Street Fighter į trimatį pasaulį, nebuvo fanų itin palankiai sutikta. Gi su Street Fighter 4, viskas pasikeitė kardinaliai. Fanai nuo šio žaidimo alpsta, o pats žaidimas įvairių gamer‘ių puslapių vertinamas labai ir labai palankiai. Grafika žinoma kaip ir priklauso šiandienai yra trimatė, tačiau stilius paliktas dvimatis (Cel-shaded animacija). Veikėjų animacija puiki, kai kada verčianti šyptelėti (vien ko vertos, nugalėto ir krentančio priešo mimikos) ir atlikta aukštame, tačiau nepamirštame, kad animaciniame lygyje. Antraplanis fonas taip pat gyvas, kurį visada vienaip ar kitaip (parverčiami smalsūs kovos žiūrovai ir pan.) paveikia, „scenoje“ besilupantys du žaidėjai. Už „pieštus“ žmogeliukus, galima drąsiai suraityti 9.
Garsas, muzika: Garsai ir muzika žaidime neatsilieka nuo grafikos. Viskas atlikta taip pat aukščiausiame lygyje. Kiekviena arena turi savo muzikini apipavidalinimą (būtų apgailėtina jei neturėtu), o herojai klykauja, šūkauja, spygauja itin įtaigiai ir natūraliai. Bendras įvertinimas būtu 10.
Bendra informacija: Žinoma pats įdomumas fighting‘uose – žaisti su gyvu žaidėju. Ypač kai jis sėdi šalia ir gauna nuo tavęs į virtualius kaulus. Tą mums garantuoja bet koks fighting‘as. O va žaisti internetu tą patį fighting‘ą, tai jau ne taip ir senai realizuota galimybė. Tokiu atveju gali kelti savo reitingus ir lyginti juos su pasaulio žaidėjais. Savotiškas akstinas žaisti ir treniruotis. Gaila, tik kad pats susijungimo su internete žaidžiančiais žaidėjais mechanizmas, kiek šlubuoja. O šlubuoja vien dėl to, kad veikia principu „kas pirmesnis, tas greitesnis“. Nėra galimybės, tiesiog pagal tam tikrus parametrus (raundų skaičius, laiko limitas, žaidėjo reitingas) laukti susijungimo su kitu žaidėju. Tu tik pagal šiuos parametrus surandi sąrašą žaidėjų ir bandai prie jų jungtis. Tačiau nelabai įdomu bandant prisijungti gaut ekrane pranešimą, kad žaidėjas prie kurio bandai pasijungti, jau susijungė su kitu žaidėju, tau visa paieškos ir jungimosi procedūra tenka kartoti dar kartą. Taip gali ir tik iš dešimto karto pakliūti į dvikova. O jei gerai sekasi, tai ir dažniau. Tai turbūt vienintelis minusas žaidime.
Išvados bei galutinis įvertinimas: Žaidimas tikrai geras. Be viso to, kad daug naujų fighting‘ų dar nėra išleista nei PlayStation 3 nei XBox 360 nei tuo labiau asmeniniams kompiuteriams, turime tikrai išdirbta, gražų, patrauklų ne tik akiai, bet ir ausiai žaidimą. Rekomenduojama tiems, kas nori virtualiai pasimušti.
Killzone 2 – pirmojo asmens šaudyklė skirta išskirtinai PlayStation 3 konsolei. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu tik tiek, kad tai šaudyklė, turinti gerą grafiką, garsą, šokia tokią istoriją bet ne tokį gerą įdomumą žaisti pavieniu režimu.
Istorija: Killzone 2 veiksmas vyksta iškarto po pirmos Killzone (skirtos PlayStation 2) bei Killzone: Liberation (skirtos PlayStation Portable) dalių, kai TSA – tarpplanetinis strateginis aljansas (ISA – Interplanetary Strategic Alliance) užpuola savo priešus – helghast‘us (įtartinai panašius į nacius) jų gimtojoje planetoje Helghan‘e. Pagrindinė TSA užduotis – sugauti helghast‘ų lyderį Scolar Visari. Iškarto po nusileidimo Helghan‘o planetoje prasideda veiksmas ir jūsų valdomas žaidėjas pasineria į įvykių sūkurį. Kažkodėl tai man priminė Quake 4 istoriją (nusileidimas priešo planetoje ir pan.). Istorija suręsta tvirtam 7.
Grafika: Žaidimo grafika tikrai gera. Tiesa ji truputi niūroka. Ypač gerai atrodo efektai – šviesos, sprogimų. Nuo jų neatsilieka ir animacija. Žmonės juda, miršta, griūna tikrai efektingai ir gražiai. Ir nors viskas atrodo tarsi būtu nudažyta žalsvai – ruda spalva, aplinka atrodo ganėtinai foto realistiškai. Tiesa tekstūros, kaip ir priklauso 256MB video atminties turinčiam PlayStation 3, atrodo kiek išsiliejusios. Gaila tik, kad žaidimo lygiai tęsiasi miestais ir gamyklomis. Jokios gamtos, jokio miško. Dizaineriai tikri urbanistai. Apart vienos dykumos. Gražus, 8 vertas vaizdelis.
Garsas, muzika: Garsas žaidime geras, tačiau šiais laikais tuo beveik nieko nenustebinsi. Va tik muzikos pasigedau. Ir tai jau nebe pirmame šiuolaikiniame žaidime. Ji lyg ir skamba fone, bet taip, tarsi kad jos beveik nebūtu. Kažkokie orkestro garsai ir tiek kurie visiškai neužsiliko atmintyje. Net ir dabar nė vienos melodijos nepaniūniuočiau. (8 garsas + 5 muzika)/2=6,5 už įgarsinimą.
Bendra informacija: Jau nuo pirmojo Call of Duty arba Medal of Honor žaidimo išleidimo, atsirado kažkokia kvaila mada kurti „atseit komandinius žaidimus“. Bėgi tarsi su savo pagalbininkais, komandos nariais, valdomais kompiuterio. Jie daug rėkia, mojuoja rankomis, tarsi vadovauja tau arba klauso tavo vadovavimo ir daug šaudo. Iš tikro, 95% visų tų veiksmų jie atlieka tik tam, kad priverstu žaidėją pasijusti tarsi dalyvaujant itin svarbiame veiksme, ir realiai tai tik teatras, kuris identiškai kartojasi kiekvieną kartą pradedant žaidimą žaisti iš naujo. Net tavo komandos draugų šūviai teatrališki. Bent jau su teatrališkomis kulkomis – darančiomis itin mažai žalos priešui. Tam, kad mūsų valdomas herojus netyčia užsisvajojęs, dar spėtu vieną kitą blogiuką nukepti. Žinoma kai kada esame tarsi „netyčia“ atkertami nuo mūsų komandos, bet ne už ilgo vėl prisijungiame prie „korešų“, kad galėtume tęsti mūsų misiją kartu ir žudyti linijiniuose lygiuose periodiškai spawn‘inančius priešus. Bent jau jie atgimsta tik tam tikrą kiekį. Lone wolf herojai kol kas užmigo letargo miegu kartu su Half-Life 2 bei Doom 3. Tiesa teko girdėti atsiliepimus, kad multiplayer žaisti labai įdomu, bet naudojantis gamepad‘u net nesinori jungtis į tinklą. To net nebandžiau daryti bei susinervinęs gadinti ir taip nepigius gamepad‘us.
Išvados bei galutinis įvertinimas: Žaidimas nėra blogas. Kažkiek primenantis Quake 4 bei kitas šiandiena žinomas, bei jau minėtas ir neminėtas „komandines“ šaudykles. Tačiau superhitu pavadinti Killzone 2 nelabai apsiverčia liežuvis.
Toliau mus džiugina (o gal liūdina?) naujienos iš Duke Nukem Forever fronto. Šį kartą jau daugiau nei tik keli screenshot‘ai ir eskizai. Tai jau filmukas, parodantis kaip daugmaž turėjo atrodyti taip ilgai kurtas šedevras. Jame matome gerai pažystamus bosus, priešus, ginklus ir aišku girdime Duke‘o komentarus bei replikas (net ir su gestais).
Blizzard 
Street Fighter 4 – žaidimas, skirtas žaidimų automatams (2008 metai), PlayStation 3 bei XBox 360 (2009 metais) konsolėms. Ne už ilgo, taip pat turėtu pasirodyti ir asmeniniams kompiuteriams skirta versija. Tai turbūt vienas iš žinomiausių fighting stiliaus žaidimų sukurtų per visą kompiuterinių žaidimų istoriją. Su juo turbūt tik Mortal Kombat galėtu lygiuotis pagal populiarumą. Tiesa Mortal Kombat paskutiniu metu, atrodo miršta agonijoje.
Killzone 2 – pirmojo asmens šaudyklė skirta išskirtinai PlayStation 3 konsolei. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu tik tiek, kad tai šaudyklė, turinti gerą grafiką, garsą, šokia tokią istoriją bet ne tokį gerą įdomumą žaisti pavieniu režimu.
Naujausi komentarai