Killzone 2 – pirmojo asmens šaudyklė skirta išskirtinai PlayStation 3 konsolei. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu tik tiek, kad tai šaudyklė, turinti gerą grafiką, garsą, šokia tokią istoriją bet ne tokį gerą įdomumą žaisti pavieniu režimu.
Istorija: Killzone 2 veiksmas vyksta iškarto po pirmos Killzone (skirtos PlayStation 2) bei Killzone: Liberation (skirtos PlayStation Portable) dalių, kai TSA – tarpplanetinis strateginis aljansas (ISA – Interplanetary Strategic Alliance) užpuola savo priešus – helghast‘us (įtartinai panašius į nacius) jų gimtojoje planetoje Helghan‘e. Pagrindinė TSA užduotis – sugauti helghast‘ų lyderį Scolar Visari. Iškarto po nusileidimo Helghan‘o planetoje prasideda veiksmas ir jūsų valdomas žaidėjas pasineria į įvykių sūkurį. Kažkodėl tai man priminė Quake 4 istoriją (nusileidimas priešo planetoje ir pan.). Istorija suręsta tvirtam 7.
Grafika: Žaidimo grafika tikrai gera. Tiesa ji truputi niūroka. Ypač gerai atrodo efektai – šviesos, sprogimų. Nuo jų neatsilieka ir animacija. Žmonės juda, miršta, griūna tikrai efektingai ir gražiai. Ir nors viskas atrodo tarsi būtu nudažyta žalsvai – ruda spalva, aplinka atrodo ganėtinai foto realistiškai. Tiesa tekstūros, kaip ir priklauso 256MB video atminties turinčiam PlayStation 3, atrodo kiek išsiliejusios. Gaila tik, kad žaidimo lygiai tęsiasi miestais ir gamyklomis. Jokios gamtos, jokio miško. Dizaineriai tikri urbanistai. Apart vienos dykumos. Gražus, 8 vertas vaizdelis.
Garsas, muzika: Garsas žaidime geras, tačiau šiais laikais tuo beveik nieko nenustebinsi. Va tik muzikos pasigedau. Ir tai jau nebe pirmame šiuolaikiniame žaidime. Ji lyg ir skamba fone, bet taip, tarsi kad jos beveik nebūtu. Kažkokie orkestro garsai ir tiek kurie visiškai neužsiliko atmintyje. Net ir dabar nė vienos melodijos nepaniūniuočiau. (8 garsas + 5 muzika)/2=6,5 už įgarsinimą.
Bendra informacija: Jau nuo pirmojo Call of Duty arba Medal of Honor žaidimo išleidimo, atsirado kažkokia kvaila mada kurti „atseit komandinius žaidimus“. Bėgi tarsi su savo pagalbininkais, komandos nariais, valdomais kompiuterio. Jie daug rėkia, mojuoja rankomis, tarsi vadovauja tau arba klauso tavo vadovavimo ir daug šaudo. Iš tikro, 95% visų tų veiksmų jie atlieka tik tam, kad priverstu žaidėją pasijusti tarsi dalyvaujant itin svarbiame veiksme, ir realiai tai tik teatras, kuris identiškai kartojasi kiekvieną kartą pradedant žaidimą žaisti iš naujo. Net tavo komandos draugų šūviai teatrališki. Bent jau su teatrališkomis kulkomis – darančiomis itin mažai žalos priešui. Tam, kad mūsų valdomas herojus netyčia užsisvajojęs, dar spėtu vieną kitą blogiuką nukepti. Žinoma kai kada esame tarsi „netyčia“ atkertami nuo mūsų komandos, bet ne už ilgo vėl prisijungiame prie „korešų“, kad galėtume tęsti mūsų misiją kartu ir žudyti linijiniuose lygiuose periodiškai spawn‘inančius priešus. Bent jau jie atgimsta tik tam tikrą kiekį. Lone wolf herojai kol kas užmigo letargo miegu kartu su Half-Life 2 bei Doom 3. Tiesa teko girdėti atsiliepimus, kad multiplayer žaisti labai įdomu, bet naudojantis gamepad‘u net nesinori jungtis į tinklą. To net nebandžiau daryti bei susinervinęs gadinti ir taip nepigius gamepad‘us.
Išvados bei galutinis įvertinimas: Žaidimas nėra blogas. Kažkiek primenantis Quake 4 bei kitas šiandiena žinomas, bei jau minėtas ir neminėtas „komandines“ šaudykles. Tačiau superhitu pavadinti Killzone 2 nelabai apsiverčia liežuvis.
Bendras įvertinimas: 8.
